BIKERSTORY.LT. LIETUVOS MOTOCIKLIZMO ISTORIJA 1918–1940
Rimas Bružas
Kategorija: Istorija
Išleidimo metai: 2012
Puslapiai: 160
Pirmąkart Lietuvoje leidžiama knyga, skirta Lietuvos motociklininkų ir motociklizmo istorijai. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpis (1918–1940) – tai metas, kuomet, dėl susiklosčiusių tarptautinių aplinkybių, atgimė, užaugo ir subrendo Lietuvos Valstybė. Šiame istoriniame kontekste Lietuvoje atsirado palankios sąlygos motociklininkų judėjimui. [tooltip content=”ASOCIACIJA “LIETUVOS MOTOCIKLISTŲ KLUBAS (LMK)”” url=”” ]BIKERSTORY.LT[/tooltip] – tarsi motociklininkų judėjimo Lietuvoje gimimo metrikos: tai autentiškų dokumentų rinkinys ir archyvinių fotografijų albumas, laikraščių iškarpos ir straipsniai, amžininkų atsiminimai ir DVD dokumentinis filmas. Knygoje rikiuojasi įdomiausi faktai, pvz. tai, kad anksčiau motociklininkams nebuvo privalomas vairuotojo pažymėjimo, tai, kad motociklas tarpukaryje kainavo 10 kartų daugiau nei karvė arba tai, kad motociklą tuomet galima buvo nusipirkti išsimokėtinai ir t. t.
Turint minty, jog mus nuo Pirmosios Respublikos skiria Antrasis pasaulinis karas ir ilgi 5 dešimtmečiai sovietijos siautėjimo, suprantama, kad didelė dalis svarbios medžiagos buvo fiziškai sunaikinta ar negrįžtamai dingo karo metais, dalis „nusėdo“ Trečiojo reicho ar SSRS archyvuose, todėl tai, kas liko, galima laikyti nedideliu stebuklu, šiandien liudijančiu mūsų, t. y. motociklininkų, istoriją.
Rimas Bružas – režisierius, dokumentinių-istorinių filmų kūrėjas ir „užkietėjęs“ baikeris. Tačiau knygoje vengta išplėtoto autoriaus teksto, siekta atskleisti detales jų neinterpretuojant. Taigi BIKERSTORY.LT buvo rašoma veikiau žurnalisto, nei rašytojo, veikiau istoriko, nei publicisto.
BIKERSTORY.LT
Asmeniniuose archyvuose ir šeimos albumuose išsibarsčiusios fotografijos ir negausūs amžininkų prisiminimai liudijantys apie motociklininkų judėjimą tarpukario metais laikinoje sostinėje Kaune ir kitose didžiuosiuose Lietuvoje miestuose. Tai buvo kone vieninteliai kuklūs informacijos šaltiniai apie motociklizmo judėjimo pradžią mūsų šalyje. Iki šiol.
Lietuvos motociklizmo istorija ilgą laiko tarpą buvo sieta ar net tapatinta su motosportu („Prezidento taurės“ varžybos) ir kariuomene (lakūnai buvo itin pamėgę šią greitą ir, palyginti su automobiliu, pigią transporto priemonę). Be abejonės, tai padėjo išpopuliarinti šią, tuo metu technikos naujove laikytą transporto priemonę. Tačiau manyti, jog sportas ir kariuomenė (su visa pagarba jai) buvo Lietuvos mototociklizmo pionieriai, būtų nesąžininga ir, pagaliau, istoriškai neteisinga. Ne ką mažesnės įtakos motociklizmo raidai turėjo vadinamasis „privatusis sektorius“.
MOTOPARKAS
Pirmosios žinios apie motociklus Lietuvoje randamos Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve (toliau LCVA) saugomuose dokumentuose. Vienas pirmųjų įrašų pavyko rasti vartant VRM Piliečių Apsaugos Departamento dokumentus, kuriuose pavyko aptikti nedidelės apimties, bet gana iškalbingą segtuvą. Tai telefonograma Nr.199 (1922 m. spalio 23d.) „Dėl užregistruotų automobilių ir motociklų iki 1922 spalio 27d.“, kuria prašoma pateikti duomenis apie užregistruotas transporto priemones. Remiantis įvairių Lietuvos apskričių viršininkų atsakymais galima daryti tam tikras išvadas apie motociklų paplitimą Lietuvoje penktaisiais Nepriklausomybės metais (duomenis pateikė 12 šalies apskričių). Taigi – Ukmergėje buvo vienas motociklas, Panevėžys taip pat galėjo pasigirti viena dvirate mototransporto priemone. Mažeikių apskrities viršininkas atsakydamas į VRM Piliečių Apsaugos Departamento telefonogramą pranešė, jog apskrityje 1921 – 1922 metais nebuvo užregistruoto nei vieno motociklo, Šiaulių apskrities viršininkas pateikė duomenis apie vieną užregistruotą motociklą, Vilkaviškio apskrityje tuo pačiu laikotarpiu buvo užregistruoti net 5 motociklai, na o „rekordas“ priklauso Kaunui, mieste ir apskrityje užregistruoti – 8 motociklai. Remiantis apskričių viršininkų pareiktais duomenimis, galima sakyti, jog motociklas XIX a. antrojo dešimtmečio pradžioje buvo neįprasta, todėl reta transporto priemonė. Tiesa, ši savotiška apklausa (ne registracija) buvo gana išsami. Joje minimas motociklo savininkas, motociklo markė ir galia. Tačiau tokios informacijos toli gražu nepakanka, jog būtų galima įžvelgti motociklizmo raidos tendencijas.
Kiek platesnius duomenis LCVA saugomuose dokumentuose randame įrašuose apie 1926 metais pirmą kartą registruotus motociklus. Turint omenyje, jog motociklo istorija prasideda tik XIXa. pabaigoje. JAV (oficiali motociklo prototipo su anglimi kūrenamu garo varikliu mediniame rėme „gimimo diena“ laikoma 1867-ieji (išradėjas Howard‘as Roper‘is (1823-1896), ši dviratė transporto priemonė gana greitai „perplaukė“ Atlantą ir atsidūrė ne tik Senajame žemyne, bet ir tuometinėje jo provincija laikomoje Lietuvoje. LCVA saugomuose dokumentuose galima rasti transporto registro įrašų, kuriuose yra pirmieji oficialūs įrašai apie registruotus motociklus. Tiesa, kažkodėl šis sąrašas ranka rašytas ant ugnegesių ataskaitų apie gaisrus blanko, bet jame yra išties vertingos informacijos apie 1926 metų motoparką Lietuvoje (“Žinios apie autovežimus, motociklus ir traktorius”). Taigi, nuo motociklo išradimo 1867m. praėjus 59 metams, nuo Gottlieb‘o Daimler‘io sukurto pirmojo skystu kuru varomo motociklo variklio 1885m. t.y. po 41erių metų ir nuo „Harely Davidson“ motociklo „premjeros“ 1903 metais (įkūrėjai William‘as Harley ir broliai Arthur‘as bei Walter‘is Davidson‘ai) prabėgus 23 metams, – Europos centre, Lietuvoje, 1926m. (įskaitant ir Klaipėdos kraštą) buvo užregistruota net 201 motociklas. Galbūt žodį „net“ kai kas norėtų rašyti kabutėse, tačiau du šimtai motociklų XXa. pirmoje pusėje Lietuvoje, kai automobilių tais pačiais metais buvo užregistruota 424, sutikite, yra daugiau nei solidus skaičius. Deja registro ataskaitose nėra duomenų kokios tuomet buvo populiariausios motociklų markės ir gamintojai. Minėtuose archyviniuose dokumentuose pateikiama tik 25-iuose Lietuvos miestuose registruotų motociklų skaičius. Įdomi detalė, jog Laikinojoje sostinėje Kaune, kur po poros metų susikurs pirmasis “Lietuvos Motociklininkų Klubas” 1926 metais buvo tik 27, o 1928m. jau 109 motociklai t.y. keturis kartus daugiau. Visos Lietuvos mastu motociklų skaičius per dvejus metus išaugo daugiau nei dvigubai nuo 201 iki 441 (deja, šiuose statistikos duomenyse nėra 1920 metais Lenkijos, Sulaužiusios Suvalkų sutartį, atplėšto ir okupuoto Vilniaus miesto ir Vilnijos). Tiesa, tame pačiame dokumente nurodoma, kad jame pateikiami duomenys neskaičiuojant „Krašto apsaugos ir Kriminalinės policijos autovežimų“. Todėl, galima sakyti, jog tai yra objektyviausia šiuo metu turima ir pasiekiama statistika, kurioje užfiksuotos tik privačios transporto priemonės ir atspindimas realus tarpukario Lietuvos motoparko skaitlingumas, kuris, šiuo atveju, nėra iškraipomas karinių ar sukarintų valdiškų institucijų bei žinybų tarnybinėms reikmėms įsigytų motociklų. Matyti koks buvo natūralus ir laikmečio padiktuotas motociklų poreikis. Žinoma, poreikis arba susidomėjimas motorizuotomis dviratėmis transporto priemonėmis galėjo būti ir gerokai didesnis, tačiau turint omenyje pirmųjų motociklų Lietuvoje kainas ir anuometinius gyvenimo lygio standartus, šį „technikos stebuklą“ galėjo sau leisti įsigyti toli gražu ne kiekvienas norintis. Tai tikrai buvo prabangos prekė, kurią galėjo įsigyti retas. Aiškumo dėlei, galima pateikti populiarų ir gana iškalbingą palyginimą – anuomet karvė kainavo 200Lt, o motociklas apie 1800Lt. To meto fotografijose, fiksavusiose pirmuosius motociklizmo žingsnius mūsų šalyje, tokių tiesioginių “agrarinių” paralelių ir aliuzijų buvo ir daugiau. Šioje nuotraukoje užfiksuotas vežimą traukiantis motociklas. Užuomina į motociklo galingumo išraišką arklio galiomis. Galbūt juokais, galbūt rimtai, o galbūt tai – nuostabos iliustracija, jog nedidelis mechanizmas buityje, savo galingumu, gali atstoti arklį. Tačiau kaina… Agrarinėje valstybėje ir kaimo visuomenėje, tai buvo sunkiai suvokiama. Tiesa, panašios proporcijos išlikusios ir šindien, bet, laimei, XXIa.pr. visuomenės požiūris ir prioritetai – kiti.
Taigi, motociklininkų judėjimas plėtėsi, radosi bendri reikalai ir interesai, kuriuos reikėjo atstovauti.
KLUBINIO JUDĖJIMO PRADŽIA
1928 m. birželio 11 d. Kauno Miesto ir Apskrities Viršininko raštinėje buvo užregistruoti „Lietuvos motociklininkų klubo“ Įstatai.
„Ugdyti motociklų sportą Lietuvoje. Jungti savo narius glaudžiam sądarbiavimui. Atstovauti motociklistų reikalus. Bendradarbiauti su valdiškomis įstaigomis ir administracijomis, kaip oficialiomis taip ir privačiomis.“, – tai ištrauka iš pirmųjų
„Lietuvos Motociklistų Klubo“ (toliau LMK) Įstatų. Autentiška to meto kalba parašytas dokumentas, paraštėse papildytas ranka rašytomis pastabomis, šiuo metu yra saugomas Lietuvos Centriniame Valstybės archyve. Greta LMK Tikslų dokumente apibrėžiama klubo narių sudėtis ir pažymima, jog „klubo nariais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių žmonės, kuriems rūpi sportas“ (§7). T.p. nustatomi klubo valdymo struktūra, komisijos ir iždas. LMK Įstatuose taip pat pažymima, jog „kiekvienas Klubo narys gauna nario bilietą ir Klubo ženklą. Klubo ženklas gali būti prikabinamas prie motociklo ir negali būti perduodamas kitam asmeniui. Išstojus iš Klubo, klubo ženklas grąžinamas Klubui“ (§11). Po metų, 1929 m. birželio 11 d. įregistruotas vasario 24 d visuotinio Klubo narių susirinkimo protokolas, kuriame buvo priimtas Įstatų §3 papildymas, kuriame sakoma, jog “duoda Klubo nariams klubo ženklus ir uniformuotą kepurę su kokarda”. Vėliau Klubo atributika buvo papildyta nustatyto dydžio ir formos vėliavėle. Sutikite, jog dabartinių Lietuvos baikerių klubų įstatų principai labai panašūs. Smalsu ar tai intuityvus principų ir vertybių perimamumas?
Pirmuosius Įstatus parašais patvirtino LMK Tarybos nariai ir Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas. Skelbimas apie draugijos įsikūrimą „Vyriausybės Žiniose“ buvo išspausdintas 1928 m. rugpjūčio 17d. (Nr.32). Kuri data laikytina oficialia Lietuvos motociklininkų judėjimo gimimo diena? Remiantis šiandienine praktika, bet kurios įmonės ar organizacijos veikla laikoma prasidėjusia apie tai paskelbus „Vyriausybės žiniose“. Taigi 2008 m. rugpjūčio 17d minėjome „Lietuvos Motociklistų Klubo“ 80 metų jubiliejų. Tai pirmasis, organizuoto motociklininkų judėjimo mūsų šalyje liudijimas, solidus įrodymas, jog motociklizmas Lietuvoje gyvuoja jau 9 dešimtmečius.
1928 m įsikūrus pirmajam LMK, po metų buvo įkurtas ir Kauno motociklininkų klubas. Vėliau atsirado Šiaulių (1930 m. birželio 14d.) ir Klaipėdos MK.
Žinoma, tai buvo poreikio padiktuoti žingsniai, – motociklų savininkai, tapę visuomenine organizacija (kurios tarpukario Lietuvoje buvo itin populiarios), vadovaujama ir atstovaujama Tarybos, galėjo lengviau ir operatyviau spręsti kylančius klausimus ir problemas, galėjo tikėtis valstybės paramos arba tam tikrų lengvatų registruojant transporto priemones ar organizuojant Klubo narių išvykimą į keliones po užsienį. Beje, kelionių į užsienį organizavimas buvo vienas iš LMK tikslų numatytų Klubo įstatuose. Pagaliau, MK vienijo bendraminčius t.y. žmones, turinčius bendrų pomėgių ir su jais susijusių tikslų ir interesų.
APIE MOTOCIKLUS IR MOTOCIKLISTUS
Nepaisant to, jog motociklas buvo pakankamai reta, šių dienų kalba kalbant – egzotinė transporto priemonė, tiesiogine ir perkeltine prasme kelianti daug triukšmo, žadinanti susidomėjimą, susižavėjimą ar pasipiktinimą (šiuo požiūriu reikalai nedaug pasikeitė), reikėjo ne vien išgalėti nusipirkti, o tai reiškia, jog reikėjo būti arba gana turtingam, arba labai mėgti dėmesį, arba būti nemenku pramuštgalviu, jog ryžtumeis tokiai visai neilgalaikei, neatsiperkančiai ir pavojingai „investicijai“. Beje, reikėjo sugebėti motociklą dar ir valdyti. Motorinių transporto priemonių tradicijos visuomenėje dar tik bepradedančios formuotis, todėl, natūralu, jog motociklai traukė akį, o jų savininkai buvo laikomi arba didvyriais, arba pamišėliais ir dėmesio tikrai nestokojo. Dėmesio būta įvairaus ir pelnyto. To meto spaudoje galima rasti ne vieną žinutę apie motociklų
„katastrofas“ ar net feljetoną apie motociklininkus. 1929 metais laikraštis „Diena“ rašo: „Motociklų katastrofos reiškinys toks įprastas ir dažnai pasitaikąs, kad apie jas laikraščiai nerašo arba tik trumpai kronikoje pažymi kaip apie kiekvieną nelaimingą gynai privatiško pobūdžio įvykį“. Šiame straipsnyje, kuriame aiškinamasi dažnų motociklų „katastrofų“ priežastis, yra viena labai įdomi detalė. Čia rašoma „…Jei automobiliu išmokti važinėti reikia mokytis porą mėnesių kursuose, tai važinėjimui motociklu laikoma ganėtinu penketos minučių pardavėjo paaiškinimų“. Įdomi ir iškalbinga detalė. Straipsnyje minima, jog prasidėjus pavasariui „katastrofų“ ir vėl daugės. Girdėti dėsningumai ir tendencijos.
1927 metais laikraštis „Sportas“ išspausdino Šlamiškio feljetoną pavadinimu -„Čiklietas“, puikiai iliustruojantį tuometinį požiūrį į motociklą. Trumpa citata:
„Dar visiškai neseni tie laikai, kada motociklas buvo įstabiausias technikos padaras, kuriuo galėjo važiuoti tik Nietsšės „ubermenšai“. Toks susisiekimo indas atrodė be galo painiai padarytas, be to, dar klastingas ir kupinas kaprizų. Norint pradėti juo važiuoti, reikėdavo gerą gabaliuką bėgti šalia, žiūrint jo nuotaikos, stumiant jį su savim. Kai pasigirsdavo garsai, panašūs keleto šautuvų pokšėjimui, motociklistas paprastai darydavo stebėtiną šuolį, panašiai kaip džigitas. Dažnai atsitikdavo, kad motoras pradėdavo dirbti jau prastūmus pro kelionės tikslą, tokiu atveju motociklistui tekdavo daryti ilgoką vingį, kad grįžtų ten, kur buvo norėta…“ (kalba netaisyta. R.B.). Teko rasti ir kitokių pastebėjimų, kurių autoriai siūlo mergaitėms, susigundžiusioms pasivažinėti su nepatyrusiais motociklistais, apsidrausti gyvybę „..ir geriau didesnei sumai“.
MOTOPARKAS
XXa. pirmojoje pusėje motociklas, dėl visų savo savybių ir galimybių, tapo vis patrauklesnis, jo gamyba Vakaruose plėtėsi, atsirado didesnis modelių pasirinkimas, o konkurencija ir populiarumas padarė savo darbą – motociklai pasidarė prienami viduriniam sluoksniui ir todėl tapo masiniu reiškiniu. Žinoma, nederėtų pamiršti, jog prie motociklizmo plitimo gerokai „prisidėjo“ ir I Pasaulinis karas, kur motociklai pirmą kartą panaudoti kariuomenės reikmėms. Tai neabejotinai turėjo įtakos motociklo raidai ir populiarumui, nes grįžusieji dažniausiai ir taikos metu taip pat naudojosi šia patikrinta ir išbandyta technika. Antra vertus, reikia įvertinti dar prieš I Pasaulinį karą H.Fordo 1913m. išrastos konvejerinės montavimo linijos įtaką, dvigubai sutrumpinusios gamybos laiką ir tiek pat atpiginusios produkciją. Tie patys principai, kurie galiojo automobilių gamyboje, tiko ir dviratėms transporto priemonėms. Taigi, per gana trumpą laiką kaip visame pasaulyje taip ir mūsų šalyje motociklai tapo ne vien populiaria transporto priemone, bet ir laisvalaikio leidimo forma.
928 metų motociklų sąrašas pirmą kartą Lietuvos motociklizmo istorijoje atspindi ne vien motociklų skaičių (253, Klaipėdos kr. 188, viso – 441), bet ir pateikia mūsų šalies motoparko sudėtį. Šio sąrašo pagalba galima matyti kokių markių motociklus rinkosi Lietuvos motociklizmo pionieriai ir, galbūt, padaryti šiokias tokias išvadas.
Pateikiami duomenys, vėlgi, iš 25 didžiausių šalies miestų ir apskričių. Sąraše užfiksuota, jog tais metais Lietuvoje buvo registruoti net 36 markių (gamintojų) motociklai. Įspūdingas skaičius net ir turint omenyje, jog „motociklu“ buvo vadinamos ir kitos dviratės motorinės transporto priemonės, kurios pagal šiandieninį motociklo
supratimą, galėtų atitikti nebent „motorolerio“ ar „motorinio dviračio“ sąvoką. Visgi, įvairovė stebėtina ir nuostabi.
1928m. dar yra keletas vietovių, kuriose buvo užregistruotas vos 1 motociklas (Šakiai, Trakai, Ukmergė ar Šiaulių m.) arba nėra užregistruota nei vieno (Marijampolės m.), bet įdomu pastebėti, jog tokių „baltų dėmių“ Lietuvos motociklizmo žemėlapyje, lyginant su 1926 metų pirmaisiais ir 1927m. rgistro duomenimis, akivaizdžiai mažiau.
Bet grįžkime prie įdomiausio. Pažvelgus į lentelę, kurioje gamintojai išdėstyti pagal populiarumą nuo didžiausio iki mažiausio, matyti, jog aukščiausioje pirmo trejeto vietoje, akivaizdžiai atitrūkęs nuo artimiausių konkurentų, pirmauja „Harley Davidson“ – 77 motociklai, paskui jį rikiuojasi „Douglas“ – 41 ir „Indinan“ – 31. Toliau eilės tvarka išsirikiuoja NSU, DKW, „Triumph“, FN, „Snob“, „Wanderer“, o populiariausiųjų dešimtuką užbaigia vokiečių gamybos „Stock“. Įdomu pastebėti, jog šiandien vienas žymiausių gamintojų, kitas „vokietis“ BMW, tuomet tebuvo 14-oje lentelės vietoje, o vėlesniais metais itin išpopuliarėsiantis „britas“ B.S.A 1928m užima vos priešpaskutinę populiariausių modelių Lietuvoje lentelės vietą.
Apžvelgus visus 36 išvardintų gamintojojus, galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Nepaisant to, jog lentelės viršūnėje užtikrintai įsitvirtinę „amerikonai“ – „Harley Davidson“ (1) ir “Indian” (3) bei “britas” “Douglas” (2), didžioji dalis motociklų buvo pagaminti Europos gamintojų (absoliuti dauguma Vokietijoje).
KLUBŲ SUDĖTIS
Pirmasis Lietuvos visuomenių organizacijų surašymas vykdytas 1931 metų gruodžio 31d. suteikia vertingos informacijos apie MK sudėtį. Surašyme dalyvavusios visos tuo metu registruotos organizacijos („Savarankios organizacijos ir skyriai“) privalėjo užpildyti specialiai tuo tikslu išplatintas anketas, kuriose nurodyta, jog „Žinios renkamos statistikos reikalams ir į čia pateiktus klausimus atsakyti kuo tiksliausiai (…) Organizacijos valdyba ar kiti atsakomingieji asmenys, atsisakę suteikti žinių, galės būti traukiami atsakomybėn pagal Baudž. St. 139 str.“ (kalba netaisyta).
Šioje apklausos anketoje tarp reikalaujamų nurodyti anketinių duomenų: organizacijos būstinės adreso, įkūrimo datos ir įstatuose numatytų tikslų įvardinimo, prašoma nurodyti savo tikrųjų narių tautybę bei tikėjimą ir žemiau pateikiamas sąrašas. Lietuvos Motociklininkų Klubo vadovybė (atstovaujama LMK prezidento S.Klimo) pildydama šią anketą nurodė, jog 1932 metų sausio 5d. organizacijoje buvo šių tautybių nariai: lietuvių – 46, žydų – 5, vokiečių – 9, lenkų – 2, rusų – 1, nežinomos tautybės – 1. viso – 64
Įdomi ir dar viena šio surašymo detalė, greta tautybės reikėjo nurodyti ir tikrųjų organizacijos narių tikėjimą. Vykdant šį reikalavimą anketoje nurodyta, jog: Rymo katalikų – 42, evangelikų (reformatų ir liuteronų) – 10, kitų krikščionių – 3, izraelitų – 9.
Lygiai tokią pačią anketą užpildė ir Šiaulių Motociklininkų Klubo valdyba (pateikdama reikalaujamus duomenis apie tikrųjų narių tautybę (pagal identišką aukščiau pateiktą sąrašą): lietuvių – 44, žydų – 26, vokiečių – 8, lenkų – 2, rusų – 2 , latvių – 3; tikėjimą: Rym.katalikų – 40, Evangelikų (reformatų ir liuteronų) – 11, Sentikių ir stačiatikių – 2, Izraelitų – 26. Anketos duomenų tikrumą savo parašais patvirtino Šiaulių MK sekretorius Antanas Požėla ir tikrasis narys Mendelis Leibavičius.
Tiesa, Šiaulių MK valdyba pildydama anketą pažymėjo, jog iš tikrųjų 85 klubo narių 66 yra vyrai ir 19 moterų, o Kauno MK visi 64 nariai buvo vyrai. Dokumentuose taip pat pažymima, jog abu klubai nekilnojamo turto neturėjo ir jokių periodinių „spaudinių“ neleido.
Lyginant šių anketų duomenis galima susidaryti jeigu ne pilną MK tautybių vaizdą, tai bent jau tendencijas, atliepiančias tautybių pasiskirstymą tuometinėje Lietuvoje. Jokios abejonės (tą patvirtina ir anketiniai duomenys), jog bent jau MK rasinės nelygybės ar tuo metu Europoje jau sklandžiausių antisemitinių nuotaikų nesijuto – MK buvo atviri visų tikėjimų ir visų tautybių žmonėms norinčiais tapti tikraisiais MK nariais.
Nemažai lyginamosios informacijos apie MK sudėtį galima rasti dar vienoje apklausoje surengtoje V.R.M Spaudos ir Draugijų skyriaus 1939 rugpjūčio 11d. Kauno MK pateiktas raštas, kuriame pažymima, jog nuo metų pradžios buvo 92 nariai vyrai (dokumento statistikos lentelėse paliktos skiltys moterų skaičiui klube įrašyti – tuščios). Tame pačiame „Organizacijų Statistikos Žinių“ dokumente pažymima, jog Kauno MK yra 92 nariai, iš kurių 73 buvo lietuviai, 1 latvis, 2 lenkai, 2 rusai, 4 vokiečiai, 9 žydai ir 1 narys pažymėtas grafoje „kitos tautybės“ (spėjama, kad tai buvęs baltgudžių tautybės narys – R.B.).
Įdomu ir tai, jog Kauno MK oficialiai pradėjo veikti metais vėliau už Lietuvos MK t.y. 1929 birželio 11d., o lentelėje apie klubo narių skaičių ankstesniais metais, pirmasis įrašas padarytas 1926 m. – 50 narių. Panašių nesutapimų archyviniuose dokumentuose nemažai, tačiau praėjus 80 metų tikslius duomenis nustatyti sunku, o turint omenyje, jog archyvuose pusę amžiaus „šeimininkavo“ Sovietinis saugumas, daugelis archyvinių dokumentų ir duomenis galinčių patikslinti įrašų apskritai neišliko. Todėl dėliojant pirmųjų Lietuvos MK veiklos dėlionę tenka remtis tais menkais išlikusiais rašytiniais šaltiniais: dokumentais, to meto spauda ir net reklaminiais lankstinukais. Įvairios tarpukario Lietuvos Respublikoje atliktos visuomeninių organizacijų apklausos išliko greičiausiai vien dėl to, jog jose buvo galima rasti tam tikrų specifinių duomenų apie jų narius, kurie okupacinei valdžiai buvo naudingi, o organizacijų nariams neretai – pražūtingi.
Įvairūs archyvuose išlikę dokumentai įdomūs ne vien tik dėl to, jog atskleidžia pirmųjų MK narių statistinius duomenis ir informaciją apie jų tautybę ar tikėjimą. Juose neretai galima rasti žinių ir apie MK tikrųjų narių bei aukščiausią valdomąjį organą – valdybą (kartais dokumentuose vadinamos – „taryba“) sudariusių asmenų socialinį statusą bei jų profesijas.
Vienas iš tokių dokumentų, tai 1938 metų birželio18d V.R.M. Draugijų Registrui pateiktas Kauno MK pareiškimas, kuriame pranešama apie perrinktą klubo valdybą ir prašoma ją patvirtinti. Šiame dokumente užfiksuoti duomenys rodo, jog Kauno MK branduolį ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sudarė labai įvairių profesijų atstovai nuo teisininko iki “šoferio”. Žinoma, valdybos hierachijoje negalima nepatebėti dėsningumo, jog visuomeniniame gyvenime aukštesnį statusą turintis asmuo, MK taip pat užima aukštesnes pareigas. Priežasčių tam galima rasti nemažai: nuo “geresnio reikalų išmanymo” iki geresnio atstovavimo klubo interesams pvz. viešose įstaigose ir pan. Profesinė įvairovė atskleidžia dar ir tai, jog ankščiau didele prabanga buvęs motociklas, 1930-ųjų pabaigoje tampa gana įprasta transporto ir laisvalaikio praleidimo forma, kuri dabar jau prieinama ne vien valstybės tarnautojams ir vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovams t.y. tiems, kurie galėjo sau leisti tokį, tiems laikams, labai brangų malonumą. Motociklas tapo prieinamas visiems. Tačiau taip buvo tik iki 1941.
Autorius: Rimas Bružas
Šaltinis: http://www.biker.lt